Amarų sode galima sumažinti ir nenaudojant stiprių cheminių priemonių. Nedideles jų kolonijas dažnai pakanka nuplauti vandens srove, pašalinti stipriai apniktas augalų dalis arba naudoti švelnų muilo tirpalą. Taip pat verta sudaryti palankias sąlygas boružėms, auksaakėms, žiedmusėms ir kitiems amarais mintantiems vabzdžiams.
Šiltuoju metų laiku amarai dauginasi labai greitai ir dažniausiai pirmiausia puola jaunus vaismedžių, uogakrūmių, daržovių bei gėlių ūglius. Todėl svarbiausia augalus reguliariai apžiūrėti ir imtis priemonių vos pastebėjus pirmąsias kolonijas.
Kaip atpažinti amarus sode?
Amarai – smulkūs, vos kelių milimetrų dydžio vabzdžiai. Priklausomai nuo rūšies, jie gali būti žali, juodi, pilkšvi, gelsvi ar rausvi. Dažniausiai amarų kolonijos susitelkia ant jaunų ūglių, pumpurų, žiedkočių ir apatinėje lapų pusėje.
Amarai siurbia augalų sultis, todėl pažeisti lapai gali pradėti garbanotis, gelsti ar deformuotis. Stipriau apnikti jauni ūgliai auga lėčiau, o jų viršūnės gali išsikraipyti.
Dar vienas lengvai pastebimas požymis – lipnūs lapai. Amarai išskiria saldų skystį, vadinamą lipčiumi. Ant jo ilgainiui gali pradėti augti tamsus suodligę primenantis grybelis.
Jei ant augalo pastebite daug skruzdėlių, verta atidžiau apžiūrėti ir jo lapus. Skruzdėlės mėgsta amarų išskiriamą lipčių, todėl dažnai saugo jų kolonijas nuo plėšriųjų vabzdžių ir gali pernešti amarus ant kitų augalo dalių.
Kokios naminės priemonės padeda nuo amarų?
Jei amarų dar nėra daug, pirmiausia galima išbandyti pačias paprasčiausias priemones.
Vienas lengviausių būdų – amarus nuplauti stipresne vandens srove. Ypač patogu taip valyti tvirtesnius vaismedžių, serbentų, rožių ar kitų augalų ūglius. Nukritę amarai ne visada sugeba grįžti ant augalo, todėl reguliariai kartojant procedūrą jų gerokai sumažėja.
Kita dažnai naudojama priemonė – silpnas muilo tirpalas. Geriausia rinktis specialiai augalams skirtą kalio arba žaliąjį muilą ir jį skiesti pagal gamintojo nurodymus. Per stiprus muilo tirpalas gali pažeisti jautrius lapus, todėl prieš purškiant visą augalą verta išbandyti priemonę ant kelių lapelių.
Purškiant svarbu gerai sudrėkinti tas vietas, kuriose susitelkę amarai, ypač apatinę lapų pusę. Muilo tirpalas veikia tik tiesiogiai patekęs ant kenkėjų, todėl vieno purškimo dažnai neužtenka.
Sodininkai taip pat naudoja česnakų ar kitų stipriai kvepiančių augalų ištraukas. Jų poveikis gali būti nepastovus, todėl tokias priemones geriau laikyti papildomu būdu, o ne pagrindine apsauga nuo gausios amarų invazijos.
Kaip natūraliai sumažinti amarų skaičių sode?
Amarai turi daug natūralių priešų. Jais minta boružės ir jų lervos, auksaakių lervos, žiedmusių lervos bei kai kurie kiti vabzdžiai.
Norint jų sode turėti daugiau, verta auginti įvairius žydinčius augalus ir nepalikti viso sklypo visiškai sterilaus. Naudingiesiems vabzdžiams ypač patinka augalai su smulkiais, lengvai pasiekiamais žiedais.
Sode galima auginti:
- krapus;
- petražoles, paliktas pražysti;
- kalendras;
- grikius;
- kraujažoles;
- medetkas ir kitus ilgai žydinčius augalus.
Kuo įvairesnis sodas, tuo daugiau jame atsiranda natūralių amarų priešų.
Kai kurie stipriau kvepiantys augalai, pavyzdžiui, česnakai, svogūnai ar aromatinės žolelės, taip pat dažnai sodinami šalia jautresnių augalų. Tačiau vien jų kvapo paprastai neužtenka, kad amarai visiškai išnyktų.
Nasturtės, priešingai, dažnai pačios smarkiai apninkamos amarų. Dėl to jas kartais galima sodinti atokiau nuo jautresnių augalų ir reguliariai stebėti.
Kaip apsaugoti augalus nuo amarų?
Geriausia amarų plitimą pastebėti kuo anksčiau. Birželį ir kitais šiltais vasaros mėnesiais jaunus ūglius verta apžiūrėti bent kartą per savaitę. Ypatingą dėmesį skirkite lapų apačiai ir naujai augančioms viršūnėms.
Nereikėtų persistengti ir su azoto trąšomis. Didelis azoto kiekis skatina labai greitą minkštų ir sultingų ūglių augimą, o tokios augalo dalys amarams yra ypač patrauklios. Tręšti geriausia pagal konkretaus augalo poreikius ir neviršyti rekomenduojamų normų.
Jei amarai susitelkę tik ant kelių stipriai pažeistų ūglių viršūnių, jas galima nukirpti arba nugnybti. Pašalintas augalų dalis išneškite iš lysvės ar gėlyno, kad kenkėjai nepersikeltų atgal.
Purškalus geriausia naudoti anksti ryte arba vakare, kai nekaršta ir nėra stiprios tiesioginės saulės. Taip priemonė lėčiau išdžiūsta ir ilgiau lieka ant kenkėjų. Purškiant būtina pasiekti ir apatinę lapų pusę, nes būtent ten amarų dažnai būna daugiausia.
Po stipresnio lietaus purškimą gali tekti pakartoti. Vis dėlto prieš purškiant dar kartą verta patikrinti, ar amarų iš tiesų tebėra daug. Jei augale jau gausu boružių lervų, žiedmusių ar kitų naudingų vabzdžių, papildomas purškimas gali pakenkti ir jiems.
Geriausių rezultatų paprastai duoda kelių priemonių derinimas: reguliarus augalų tikrinimas, nedidelių amarų kolonijų nuplovimas vandeniu, stipriai pažeistų ūglių pašalinimas ir sąlygų naudingiesiems vabzdžiams sudarymas. Taip amarų skaičių sode dažnai galima kontroliuoti ir be stiprių cheminių preparatų.
